LIETUVIŲ LIAUDIES PADAVIMAI

LIETUVIŲ LIAUDIES PADAVIMAI

 

PRATARMĖ

Žmonės visada stengiasi įsiminti ir perduoti jaunesnėms kartoms žinias apie reikšmingus įvykius – įvairias permainas ar katastrofas, sutelktą visuomenės veiklą ar lemtingus jos narių nesutarimus. Savitos įvykių aplinkybės ilgainiui pasimiršta, lieka tik tipiškos; užmarštin nuėjusius veikėjus pakeičia nauji, turintys analogiškų požymių. Taip kolektyvinės atminties saugomas praeities vaizdas tolydžio pritaikomas prie naujo gamtos reiškinių ir istorijos supratimo. Žemės atmintis gerokai pastovesnė: ilgus amžius ji saugo dar ledynų atvilktus didžiulius akmenis, poledynmečiu susiformavusius ežerus, upes ir daubas, prieš šimtmečius žmonių sukurtus bei apsigynimui pritaikytus piliakalnius, laidojimo paminklus. Tačiau žemės veide regimos tik įvykių pasekmės, o apie tai, kas vyko praeityje, kam naudoti paminklai, spręsti gana sunku. Iš aplinkos išsiskiriantys gamtos ir istorijos paminklai traukė žmonių dėmesį, skatino aiškinti jų atsiradimo priežastis. Tylioji žemės atmintis palaikė domėjimąsi ir tomis žiniomis, kurios buvo paveldėtos iš protėvių. Žemės reljefo stebėjimų ir panašių į tiesą ar perdėm fantastinių pasakojimų apie praeitį sąveikos rezultatas – liaudies padavimai, netikroviški, bet gebantys įtikinti savo tikrumu, beveik neturintys stilistinių puošmenų, bet vis dėlto poetiški kūriniai. Dabar sunku pasakyti, kas pirmesnis ir svarbesnis šioje žemės ir žmonių atminties sąjungoje. Aišku viena – liaudies padavimai taip pat kito, prisitaikydami prie permainingo pasaulio ir jo suvokimo. Aplinkos požymius galima aiškinti įvairiai, todėl su tuo pačiu paminklu siejami skirtingi ar net prieštaringi kūriniai. Labai panašių gamtos ir istorijos paminklų esama daugelyje Lietuvos vietovių ar net kitose šalyse. Todėl labai panašiai aiškinama ir daugelio ežerų, kalvų ar piliakalnių kilmė. Šimtus metų vykę atrankos, tobulinimo, dėsningo keitimo ir užmiršimo procesai suformavo nacionalinius ir tarptautinius, nemažuose regionuose išplitusius siužetus. Jie didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis pritampa prie konkrečių paminklų, susisieja su savitomis jų išvaizdos detalėmis ir vardais. Padavimais stengiamasi ne tik įsiklausyti i žemės tylą, bet ir apsaugoti jos veidą nuo žalojimo. Pasakojama apie gyvus ar stiprių būtybių atneštus akmenis ir kartu įtikinėjama jų neskaldyti. Kalbama apie galinčius keliauti bei žmogaus bruožų turinčius ežerus, apie kadaise lenktyniavusias upes ir primenama, kad vandenys galingi, kad negalima jų savavališkai tvarkyti ar versti tarnauti. Teigiama, jog piliakalnių viduje esama turtingų dvarų, bažnyčių, lobių, bet įspėjama, kad šių kalnų negalima kasinėti ar net arti. Dvejopa padavimų paskirtis – aiškinti paminklų kilmę ir juos saugoti – ypač išryškėja, kai sukaupiama daugiau su ta pačia vietove susijusių kūrinių. Pateikėjai dažnai vieni kitus papildo, tačiau kaimynų pasakojimuose neretai pastebimi detalių skirtumai, požiūrių nevienodumai. Pateikėjų nuomonė apie padavimų tikroviškumą taip pat prieštaringa. Šia knyga norima supažindinti skaitytojus su lietuvių padavimais, kiek galima parodyti daugelio veiksnių nulemtą jų gyvavimą tradicijoje. Todėl tekstai sugrupuoti ne pagal siužetus, o pagal tai, su kokiu paminklu jie susiję. Taip norima atkreipti dėmesį į mūsų ežerų, ypatingų akmenų, piliakalnių grožį ir paslaptingumą, kviesti bendrauti su jais kaip su gyvomis būtybėmis ir rūpintis jų apsauga. Gal tada pavyks išgirsti balsus – varpų skambėjimą ežero gelmėje ar žirgų prunkštimą kalno viduje, suvokti dabarties ryšį su žemės kaita ir protėvių veikla. [...]

 

VILNIUS

1. <…> Milžinas Jokūbas Vilnių statė, o į Kauną pietauti eidavo. Nueidavo, papietaudavo ir vėl laiku grįždavo. Matai, milžinų žingsnis ir už traukinį greitesnis.

2. Kalba, kad tik kepurėmis prinešė tų žemių Vilniuje – Gedimino kalną supylė. [Kas taip sakė?] – Na, pasakojo žmonės seni. Ar tikrai buvę, ar ne, bet pasakojo taip.

3. Vilniuje, ant Gedimino kalno, girdisi, kad gilumoje kažkas alsuoja. Sako, kad ten žmonės ir arkliai užkeikti.

4. Senovėje buvo atkasę Gedimino kalną. Rado duris. Tos durys atsidarė ir ėmė važiuoti vežimai. Daugybė važiavo, o paskutinis išvažiavo senis, pasikinkęs baisią kumelę. Senis paklausė: – Ar nematėt daugiau važiuojant? Žmonės išsigando, sako: – Velniai čia žino! Kai tik taip pasakė, senis apsisuko ir – atgal į kalną. Paskui jį ir kiti vežimai suvažiavo, kalnas užsidarė. Ir iki šiol to kalno niekas neatkasa.

5. Vilniuje pro Pilies kalną ėjo žmogus. Kada tas buvo, nežinau, bet dar prie karalienės. Na, eina žmogus pro kalną ir mato: kalne atidaryti vartai, ten vaikšto kokie kareiviai. Išėjo pro vartus koks kareivis ir šaukia, moja į save. Anas priėjo prie to kareivio. Kareivis jį prašo, kad jis nupirktų jiems avižų. Duoda arklį atvežimui ir duoda pinigų. Žmogus pirma nenorėjo, bet paskui sutiko. Paėmė pinigus ir arklį ir nuvažiavo pas žydą avižų. Na, pripila jam maišus avižų, tai jis duoda žydui pinigus. Žydas neima, nes nepažįsta jo pinigų. Tai jau nėra ką daryti. Palikęs avižas žydui, važiuoja vėl pilin. Privažiuoja prie pilies – nieko nėra: nei tų vartų, nei nieko. Tai taip ir liko jam tie pinigai, kurių niekas neima, ir arklys.

6. Vilniuje pro švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu; ten yra pilis ir patranka, kuri šauna dvyliktą [valandą]; tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas) važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom avižom. Prie to kalno jį patinka koks senelis ir klausia: – Ką tu čia veži? – Avižas, – atsakė jam žmogelis, – nepardaviau ir vežuos. – Na, tai parduok man. – Gerai, galiu. Seniukas liepė vežti avižas paskui jį. Privažiavo prie kalno, atidarė kalne duris geležines, kurių pirma suvis nebuvo matyti, ir liepė nešt vidun ir pilt arkliams loviuosna. Žmogelis pradėjo nešt ir pilt, kur liepta. O raitelių, sako, o raitelių! Arkliai lygiai sustatyti, o ant jų sėdi kareiviai ir miega. Visiems arkliams padėti loviai ir anys iš jų ėda avižas. Taigi ir neša žmogelis avižas. Tik jį senelis pamokė, kad neužkliudytų kareivių. Vis tik nešdamas avižas žmogelis iš netyčių bakstelėjo kojon su maišu. – Kas – švento Kazimiero diena? Švento Kazimiero diena! – sušuko užkliudytasai kareivis, bet, negavęs jokio atsakymo, vėl užmigo. Sunešus avižas, senelis užmokėjo pinigus ir, prisakęs, kad kas atsitiko, ką matė, to niekam nepasakotų, liepė važiuoti savo keliu. Žmogeliui išvažiavus, ir vėl užsidarė kalne durys, kaip niekur nieko. Žmonės kalbėdavo, kad ten miega švento Kazimiero kariuomenė ir laukia, kada ateis ta švento Kazimiero diena, kada jai reikės kelti kariauti už Lietuvą. Kiti sako, kad ta kariuomenė kelsis prieš teismo dieną ir nukariaus visus netikinčius karalius.

7. Vienas žmogus nuvežė į Vilnių parduoti šieną. Atsistojo turguje, ir, priėjęs prie jo, šieną suderėjo koks žmogus; ir paprašė nuvežti. Nuvežė šieną už miesto ir privežė prie tokio kalno. Kalne vartus atidarė karėms, įvažiavo vidun. Tai ten žirgų pristatyta! Ant žirgų žmones – kareiviai – sėdi, tiktai miega. Žmogui užmokėjo pinigus. – Tiktai tu, – sako, – šitų pinigų nerodyk niekam, nes tave areštuos. Tiktai jam pasakė, kur nunešt, kokion vieton, tai ten jo neareštuos, bet išmainys. Pasirodė, kad jam užmokėta tais pinigais, kurie ėjo švento Kazimiero laikais. Ir kai bus Lietuvai rimtas pavojus, tai šventas Kazimieras su savo kariuomene atsikels.

8. Vienas žmogus nuvežė į Vilnių parduoti vežimą šieno (jam netoli buvo Vilnius). Tas buvo seniai seniai, dar valdė pirmieji maskolių karaliai. Na, atsistojo žmogus turguje su šienu, kiek palaukus atėjo kitas žmogus ir suderėjo su juo šieną. Bet sako: – Man reikės nuvežt šieną už miesto. – Tai nieko, – sako žmogus, – nuvešiu. Eina anys abu, o arklys veža šieną. Nuvažiavo už miesto, privažiavo kalną. Kaip prie kalno privažiavo, tai kalnas atsidarė ir anys įvažiavo vidun. Tame kalne viduj daug daug arklių. Arkliai visi klūpi, o ant arklių (ant kiekvieno arklio) vis aukštielninki vyrai guli. Kai anas kalnan įėjo, tai visi vyrai pradėjo keltis, bet šitas vyras, kuris pirko šieną, ranka pamojo ir sako: – Gulėkit gulėkit, dar ne laikas, dar ne laikas! Visi vyrai sugulė. Šieną iškrovė, jam užmokėjo pinigus. Pinigai buvo ne to meto, bet daug senesni. – Nebijok dėl šitų pinigų, nors tave už tuos pinigus nuves net pas maskolių karalių. Bet tu nebijok – tau nieko blogo nebus. Pasakyk karaliui, kaip tau atsitiko, ir pasakyk, kad šventas Kazimieras tau davė šituos pinigus. Aš atsikelsiu su savo kariuomene, kai bus reikalas.

9. Vilniaus katedron kiekvieną naktį susirinkdavo kokie žmonės melstis. Būdavo, atsiranda ugnis bažnyčioje, vargonuoja, gieda… Tai girdėdami, žmonės pasaugojo ir pamatė išeinant didelę kariuomenę. Jie pripažino, kad tai buvo švento Kazimiero kariuomenė, nes ji nuėjo prie kalno, kuris yra netoli katedros bažnyčios. [Kariams] priėjus, atsidarė kalno durys, ir jie visi ten suėjo. Po to žmonės padarė susirinkimą ir nutarė ištirti, kas tame kalne yra. Surado urvą ir, pririšę prie virvės žmogų, leido jį kalno urvan. Jam įdėjo vyno, kad galėtų pasisotint. Leidžia leidžia – girdi žmogelis, kad urvo šonais darda, važiuoja. Toliau urvu beeidamas, žmogelis pamatė seną žmogų. Tas senis priėjo prie žmogelio ir sako: – Tu neik toliau, nes tau eiti nevalia. Kai tas taip pasakė, tai žmogelis sukrutino virvę, kad trauktų atgalio; ir ištraukė. Taip ir liko neištirta švento Kazimiero kariuomenė.

10. Seniau Vilniuje ant Gedimino kalno turgaus dieną išeidavo karalaitė su skrynute aukso. Visus žmones, kurie važiuodavo į turgų, ji prašė, kad paimtų pinigų ir paaukotų švenčiausiai panelei Marijai. Visi bijojo ir nenorėjo imti, bet atsirado vienas žmogus, kuris paėmė gerą saują pinigų. Nuvažiavęs į turgų, jis pinigus pragėrė. Kitą turgaus dieną vėl išėjo ta karalaitė. Tas žmogus važiuodamas pro šalį pastebėjo karalaitę ir vėl prašė, kad duotų pinigų paaukoti švenčiausiai panelei Marijai. Bet karalaitė pasakė: – Eik pats pasiimk. Nieko blogo nemanydamas, žmogus nuėjo pasiimti. Karalaitė tik atvožė [skrynią], tas griebė – karalaitė paleido skrynios viršų ir nukirto jam galvą. Ir daugiau jokia karalaitė nebesirodė ant kalno.

Mergaitė ir aukso skrynia

11. Vilniuje, Antakalnyje, prie rusų stovėdavo patranka, o prie jos sargyboje – kareivis. Vieną kartą jam stovint nakčia, jis išgirdo ką čiuksint ir pamatė atlekiantį su medaliais ir gražiai aptaisytą šuniuką. Paskui pamatė ateinant kokią gražią ponią. Priėjus ponia sako kareiviui: – Nupirk man škaplierius ir, kada vėl stovėsi, aš ateisiu pasiimti. Bet kareivis sako: – Neturiu pinigų. Tada ponia sako: – Aš tau atnešiu. Ponia tuojau sugrįžo ir atnešė jam nematyto audeklo rietimą. Kareivis šitą audeklą nunešė į miestą ir pardavęs paėmė tris rublius ar ką. Paėmęs pinigus, nenupirko škaplierių, bet pragėrė. Paskui, kai reikia kitą kartą stovėti sargyboje, jis nuėjo bet apie škaplierius tai ir negalvojo. Nakčia stovint, vėl girdi ką ateinant. Kai priėjo arčiau, jis pamatė, kad toji pati ponia. Tada anas atminė, kad nenupirko škaplierių, bet dabar apie škaplierius [galvoti] ne laikas. Pinigų gal dar ir turėjo, bet buvo užmiršęs. Ponia, priėjus prie jo arti, klausia: – Ar nupirkai škaplierius? Kareivis sako: – Ne. Tada ponia sako: – Aš buvau užkeikta šimtui metų. Ir dabar, jei tu būtum nupirkęs man škaplierius, aš būčiau išsigelbėjusi. Bet kai tu man nenupirkai, tai aš ir vėl šimtui metų užkeikta. O jei būčiau išsigelbėjusi, tai mano turtų būtų užtekę man ir tau. Ponia, šitaip pasakiusi, su baisiu triukšmu nuėjo skradžiai žemę. Toje vietoje ir dabar, sako, yra skylė kaip žmogui įlįsti.

12. Vilniaus miestas pastatytas ant gėlių. Pastatė pamatus, padirbo taip aukštai, surėmė akmenis, na, ir paskelbė, kas nori turėti [pamatus]. Ir atsirado per būrį mergina jauna, kuri turėjo gėlių. Po akmeniu ir atsistojo ta mergina. Akmuo kaip krito – išmušė iš rankos gėlę, bet jos nekliudė. Ana manė, kad ana pasiaukojusi būtų, kad palaidota būtų. Paskui ji didelius pinigus gavo už tai. Vilniaus miestas tik ant gėlių pastatytas. Kaip iškasta buvo, paskelbdavo, kas jau pasiaukos, ir atsirasdavo.

VILKPĖDĖ

13. Keliu žemyn nusileidžiant, ant vidurio kalno yra didokas akmuo, turintis ožkų ir vilkų pėdų įspaudimus. Nuo kalno jau nusileidus, yra kaimas, Vilko Pėda vadinamas. Kad aš užklausiau apie to taip dyvino vardo priežastį, tai vienas iš vietinių šeimininkų, Pranciškus Lekavičia, nurodydamas man ant savo žemės minėtą akmenį, paaiškino, kad čia ir daugiau tokių akmenų buvo, bet tapo jie suskaldyti ir statyboms sunaudoti. ŠNIPIŠKIŲ AKMENYS

14. Kartą Šnipiškėse jaunieji nepakvietė į vestuves labai piktos moteriškės. Ji pasakė: – Kai jie važiuos lauku, kad pavirstų akmenimis. Taip ir atsitiko. Jaunieji pavirto labai dideliu akmeniu, o svečiai – mažais akmenėliais. Jei kas sušerdavo tiems vestuvininkams, sako, iš akmenų kraujas bėgdavo.

TEREŠIŠKIŲ AKMUO

15. Senosiose Terešiškėse yra palei kelią netoli senų kapinių akmuo, apie kurį pas mus pasakoja, kad jis yra tokiu būdu atsiradęs. Nuotaka, važiuodama į jungtuves, nenusilenkė savo tėvui. Tėvas pykdamas sukeikė: – Kad tu akmeniu stotum! Taip ir atsitiko: nuotaka su visais savo palydovais pavirto akmeniu.

ŽIŽMA IR GAUJA

16. Žižma ir Gauja išplaukia iš po akmens. Plaukė anos abidvi, plaukė ir pailso. Užėjo naktis ir anos ažumigo. Miegojo miegojo, Žižma viena atsikėlė tykiai ir lobais, lobais ir nuplaukė, o Gaują paliko. Atsibunda Gauja, paiso – jau Žižmos nėra! Tada ana per kalnus, per laukus tiesiai leidosi vytis Žižmos. Vijosi vijosi ir pavijo. Pavijo, dar ir aplenkė. Todėl vanduo Gaujoje sparčiau teka negu Žižmoje.

KANIAVĖLĖ

17. Čia per mišką ir per laukus bėga nedidelė upelytė, vadinama Kaniavėlė, nuo Kaniavos kaimo; Kaniavos kaime ji prasideda. Ir ant tos upelytės norėjo pastatyti malūną kažkoks tenai žmogelis. Padarė pylimą ir užtvarą. Ir po kiekvienos nakties sugriauna tą pylimą vanduo. Ir vieną kartą, ir kitą, ir trečią. Ir jam prisisapnavo, kad sako: – Kaniavėlė panelė tau nemals! Ir jis nuo to metė jau taisyti malūną, tiktai kad tas pylimas ir dabartės žymus.

18. Kaniavėlės upelę norėjo koks žmogus užlaikyti. Norėjo padaryti malūną. Ir kasė duobes ir pylė ten akmenis, vertė, ir smėlį pylė. Pila, per dieną pila, o rytą ateina – jau vis tiek nieko nėra, vėl išversta! Nesulaikė niekaip vandenio. Ten jam prisisapnavo, sako: – Ar tu užversdyk, ar neužversdyk, vis tiek, – sako, – malūno nepadarysi tenai, neužturėsi vandenio!

DŪBA

19. Dūba ežeras buvo. Labai jis buvo didelis. Ten Gribaščios kaimas, Margių kaimas. Upė. Ir kai mišką plukdė, tai įsirėžė gilesnė vaga, ir visas tas ežeras išėjo. Ir dabar tik liko šitos pievos, pelkės ir pievos dabar, šienauja – ir viskas. Mūsų pačių tenai buvo pievos, mes nusipirkę ten pievas ir, šito, kaip tiktai pradėjome šienauti, tai be lentų negalima buvo nešioti. Labai buvo klampios pievos. Bet labai žėlė. O jau dabar daug stipresnės pievos, dabar jau kitokie laikai, viską.

20. Strėžiūnų ežeras buvo vardu Kiaulė. Ežeras iš Strėžiūnų išėjo Dubičiuosna ir apie Dubičius vietą rado. Būtų užliejęs visą miestą, bet sena moteris vardą atspėjo. Pasakė: – Eik, Kiaule, daiktan!

21. [Pelesos] ežeras apsivertė jaučiu – jautis baltas ėjo, vanduo ėjo, ežeras ėjo kaip jautis. [Pelesoje] upis liko – uodega liko. Vienas čia [Pelesoje] stovėjo stovėjo – neatminė jo vardo, [tada] nuėjo Dubičiuosna ir susiturėjo. Žmonės atmindė atmindė [vardą], ir vienas atminė, sako: – Pelesos ežeras! Ir anas ten pasiliejo, pasiliko.

22. Prie Pavalakės kaimo dabar yra balos. Tai ten buvo ežeras senų senovėj. Susikelia ir eina ežeras į kitą vietą. Mūsų ežeras sustojo Dubičiuose – jam Dubičiai vardą davė. Kad Pavalakėj žmonės būtų Pavalakės ežeru pavadinę, nebūtų išėjęs. Bet vadino tik ežeru, ir tiek. Seniau taip žmonės pasakojo.

MERGOS AKMUO

23. Prie Valkininkų yra akmuo – kaip mergina atrodo. Iš po jo vanduo bėga, stebuklingas vanduo. 1923 metais aš ten buvau. Pasakoja: kai važiavo duktė į jungtuves, motina pasakė, kad ji pavirstų akmeniu. Ji ir pavirto.

24. Važiavo [mergina] į jungtuves, o jos motina neleido už to vyro eit, tekėt. Ir ji labai verkė, ir sako: – Oi, kad aš pavirsčiau sieru akmenėliu! Na, ji ir pavirto. Kaip privažiavo bažnyčią, ir pavirto. Ir dabar tas akmuo yra, tokis didelis. Ir kaip ji buvo pasirėdžiusi baltais [drabužiais], vyšniniu kasnyku susijuosusi, tai ir kasnykas žymu, ir viskas. Aptvertas tas akmuo. Ir tę kaip nueinam bažnyčion, tai tę klaupi apie akmenį eina. Tas akmuo kaip paminklas. Gal tėvai paminklą pastatė? Klaupi vaikai apeidavo apie tą [akmenį] tris kartus.

25. Norėjo kelią vesti ten, kur akmuo; norėjo iškasti akmenį. Juo giliau kasė, juo akmuo platyn ėjo. Ir neiškasė. Ir paliko – pravedė kelią toliau.

GLĖBAS

26. Duvo šitame šone Varėnos tokie kloniai ir ten laukai. Tai tas ežeras vieną gražią dieną susijudino ir eina, eina per Merkio upę. Šone žmogus ganė jaučius. Ir vienas jo jautis vadinosi Glėbas. Ir tas žmogus tam savo jaučiui: – Kur tu, Glėbai, eini?! Ir tas ežeras toje vietoje apsistojo. Ir šiandien stovi, ir vadinasi Glėbu.

MERKYS

27. Merky ties mumis [Pamerkiu kaimu] turi prigerti [žmogus] kas treti metai. Kas treti: du suėjo, ir trečiais turi [prigerti]. [Taip sakydavo?] – Ir sakydavo. Ne sakydavo, o būdavo! Tik dabar jau kaip persitraukė.

PERLOJA

28. Kadaise buvo didelis miestas, kuris tęsėsi dvidešimt penkis kilometrus – nuo Kasčiūnų ligi Draspūnų. Ir buvo daug bažnyčių. Dabar dar šonais atranda vėjų išpustytų kaulų ir geležėlių.

PAPERLOJYS

29. Vienas žmogus nuėjo meškeriot prie ežero ir žiūri – siūlas iš ežero ir pririštas į žolę. Jis paėmė už galo ir vynioja kamuolaitin. Jau sunkiau, sunkiau. Jau girdi, gieda ežere. Jau jam sunkiau, sunkiau. Jau paskiau kryželiai pasirodė, jau jis nepatraukia. Tai jis padėjo kamuolėlį ant krašto ir nubėgo atsivest daugiau žmonių. Kad jis būtų pririšęs tą siūlą, o jis tik taip padėjo. Atsivedė daugiau žmonių. Nei ten to kamuolaičio, nei tų kryželių! Kad būt daugiau buvę, gal būtų ir ištraukę.

ŽIŽMŲ AKMUO

30. Dieveniškėse kadaise važiavo vestuvės ir nustūmė griovin senelį vilkaloką nuo kelio. Šis ir pavertė visus akmenimis. Ir šiandien dar tie akmenys stovi – kaip žmonės, vežimai ir arkliai.

31. Žižmų sodžiaus lauke yra vienas labai didelis akmuo. Sako: tai buvo duktė, kuri važiavo į jungtuves su bernu. Motina ją prakeikė, tai ir pavirto visos vestuvės akmenimis. Dar neseniai akmenyje buvo žymu akys, nosis, krūtys, arkliai ir t. t.

KAULALIŠKIŲ AKMUO

32. Sako, kaip ženijasi sūnus ar duktė teka, išvažiuoja į jungtuves tėvui nenusilenkusi, tai sako: – Kad tu, vaikeli, akmeniu užvirstai! Ir, sako, užvirsta. Čia į Kaulališkes, tai čia nuo Stalgonių, yra akmuo toks didelis. Visi kalbėjo, kad čia yra vestuvės užverstos [akmeniu].

DRUCMINŲ EŽERAS

33. Viena moteriškė nuėjo baltinių skalbti. Kad jau įsikabins kas į baltinius ir traukia į dugną! – Atstok! – sako. Neklauso. Kad suriks: – Kad tu skradžiai žemę! Tai kad ėmė dugne skambinti! Juo toliau, juo tyliau. Ir nutilo. Gal ji miestą prakeikė? GRIKIS 34. Grikučių ežere yra sala – vidury ežero – apaugusi dideliais medžiais. Sako, ten gyveno du broliai žvejai, kasdien riejosi kaip šunes ir niekaip negalėjo ežeru pasidalyti. Ir vieną rytą žiūri – išdygusi sala! Ir padalijo ežerą pusiau kaip nukirpta. Sala su medžiais tankiausiais, kad broliai nei pamatyti negalėtų vienas kito.

GERVĖČIŲ AKMENYS

35. Čia, kaip Astravan važiuoji – toks kelias ir tokių akmenų daugel. Seniau buvo du akmenai, tokie didžiuliai gulėjo. Didžiuliai didžiuliai! Tai, sako, jau seniau apvertė jaunuosius. Jaunieji tuokėsi. Ar anie susitiko su kokiu tuo pulku, bet ėmė ir apvertė juos akmenais. Tai ant vieno akmens jaunosios kasnykai raudoni buvo matyti. Ant kito tai nieko nebuvo. Tai seniau, kaip važiavo turgun, vis pirmadieniais – vis porijo. Tai, sako: „Jaunieji stovi štai [akmenimis] apversti.“

VELNIO TILTAS

36. Upėn Aluošion primėtyta akmenų. Velnias nešė akmenį kur. Kaip vidurnaktis, gaidys sugiedojo – pametė tą akmenį nenunešęs. Susirišęs diržu nešė tą akmenį. Dar mes buvom nedideli, regėjom tą akmenį. Kaip į vienkiemius kėlėsi, gal išvežė kur [akmenį]. Ir dabar vadina tą vietą Velnio Tiltu.

37. Čia yra Velnio Tiltas. Ir dabar akmenai guli. O kaip jis nešė, kada tai buvo, aš negaliu pasakyti. Turbūt tiltą kokį statė iš tų akmenų. Negirdėjau nieko pasakojant. Tiktai kaip nueinam prie Aluošios, tai sako: „Čia Velnio Tiltas.“

MOKO LOBAS

38. Mokas – tai buvo valdovas, užmuštas ir palaidotas, o toje vietoje pastatytas akmuo. Ir praminta ta vieta – Moko lobas (klonis toksai). Ir dabar guli akmuo ten duobėje. Kažkas norėjo rasti lobį, nakčia kasė.

39. Mokas – lobas, dirvonas. Ten gulėjo Mokas. Vienas, atskirai nuo kitų [akmenų]. Prancūzas. Koks vardas! Ten akmuo buvo – žvyras, smėlėta.

MYGNABALIS

40. Buvo čia ežeras didelis Mygnabalis. Ir, sako, Pelegrindoje buvo ragana, tokia boba sena. (Iš to Mygnabalio vanduo mygosi.) Ir upė tokia didelė buvo. Ir jai [raganai] reikėjo eiti į kitą pusę Mygnabalio. Tai ta kuodelį verpė. Tai su tuo kuodeliu užkimšo tą upę, ir tas vanduo nustojo tekėjęs, ir tik tokiu grioviu tekėjo. Ir vanduo nebesimygo. Ir pasiliko tas Mygnabalis tada.

41. Čia buvo labai [didelės] pelkės. Niekas negalėjo pereiti. Upė tokia tekėjo didelė, kaip toji Aluošia, katra per Gervėčius eina. Vieną kartą buvo karšta diena. Raganos duktė išėjo maudytis ir ana paskendo šitoje upėje. O ragana, šita burtininkė, kaip tik verpė namuose. Išgirdo, kad jos duktė nuskendo, tai jinai metė verpt, nubėgo upėn ir užspaudė kuodeliu. Upė persiskyrė, tai čia atsiliko pelkė.

42. Ant to akmenio buvo taip <…> kaip pėdas, sliedas (kaip pas mus vadina). A-a. Ir tai sakė – ragana įspaudė į jį, kai spaudė, kai akmenį užvertė ant kuodelio. Kaip spaudė, ir žymę paliko.

 

Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai, parengė Bronislava Kerbelytė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 7–8, 11–25.

PADAVIMAI PAPLITĘ PLAČIAU

5 GEDIMINAS (1316-1341) - Copy

KAIP KUNIGAIKŠTIS GEDIMINAS ĮKŪRĖ TRAKUS IR VILNIŲ

Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės, iš Kernavės, į medžioklę. Nujojęs penkias mylias, kitoj pusėj Vilijos upės rado girioje gražų kalną, ąžuolynų ir lygumų apsuptą. Ir labai jam patiko, ir jis ten apsigyveno, ir įkūrė miestą, kurį pavadino Trakais. Tenai dabar Senieji Trakai. Iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus. Neilgai trukus didysis kunigaikštis Gediminas išjojo už keturių mylių nuo Trakų medžioti. Ir rado prie Vilnios upės gražų kalną, ant kurio sutiko didžiulį žvėrį — taurą. Ir nukovė jį ant to kalno, kurį dabar Tauro kalnu vadina. Buvo labai vėlu į Trakus joti, ir sustojo Šventaragio slėnyje, kur pirmuosius lietuvių kunigaikščius degindavo, ir nakvojo tenai. Miegodamas jis sapnavo, kad ant kalno, kurį Kreivuoju vadindavo, o dabar vadina Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame tarytum šimtas vilkų staugia. Kunigaikštis pabudo iš miego ir sako savo žyniui vardu Lizdeika (jis buvo surastas aro lizde, ir buvo tas Lizdeika kunigaikščio Gedimino vyriausiuoju žyniu, pagonių kunigu):

— Sapnavau, girdi, stebuklingą sapną!

Ir apsakė jam viską, ką matė sapne. Tas Lizdeika sako:

— Šviesiausias kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad čia bus sostinės miestas. O kad jo viduje staugia — tai jo garbė sklis po visą pasaulį.

Didysis kunigaikštis Gediminas rytą nebeišjojo, o išsiuntė ieškoti žmonių. Jis įkūrė vieną pilį, žemutinę, Šventaragyje, o kitą — ant Kreivojo kalno, kurį dabar Plikuoju kalnu vadina. Ir pavadino tą miestą Vilniumi. Pastatęs miestą, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių.

 

 

RAIGARDO MIESTAS.

Yra įvairių pasakų apie Raigardo miestą, bet kas gali šiandien žinoti, kur tiesa. Yra tokių padavimų — ir jais seni mūsų krašto žmonės giliai tikėjo, kad tasai Raigardo miestas nugrimzdo ne staiga, bet iš lėto, ne dėl kažkokių jo gyventojų kalčių, bet per neapsižiūrėjimą tų, kurie buvo pastatę sau miestą.

Visa tai buvo, sako, labai tolimais laikais, kada lietuviai buvo dar pagonys. Sako, tuo metu gyveno tame mieste kažkokis puikus ir galingas karalius ar kunigaikštis. Jis niekuomet namie nesėdėdavo, bet visą laiką kariaudavo su savo kaimynais, kitų kraštų karaliais ir kunigaikščiais. Jam visados sekdavosi savo priešus sumušti, jų miestus išplėšti ir su dideliais turtais namo grįžti. Todėl jis ir visi to miesto gyventojai buvo susikrovę labai didelius turtus, ir kiekvienas, net patsai neturtingiausias, kuriam niekas gerai nesisekė, galėjo gyventi kaip ponas.

— Šiandien sekasi, vakar sekėsi ir ryt pasiseks, bet gali atsitikti, kad ne mes kitus, bet kiti mus sumuš,— manė sau to miesto žmonės.

Bijodami, kad jų kiti nepultų, kaip jie dabar patys kitus puola, ir neišplėštų jiems turtų, kaip jie kitiems plėšia, nutarė pastatyti vidury miesto stiprią akmens pilį, kurion turėjo paslėpti visus savo turtus, o visą miestą apsupti tvirtomis akmens sienomis. Tos pilies sienos buvo tokios storos, kad ant lango galima buvo pastatyti dvylika stalų, tokių didelių, jog už kiekvieno galėjo atsisėsti dvylika žmonių. Visa pilis buvo pastatyta iš didelių tašytų akmenų, kokius ir dabar galima matyti ant Liškiavos piliakalnio. Mat norėjo, kad jų pilies niekas negalėtų išgriauti. Pastatę gyrėsi, kad greičiau saulė užges, Nemuno upė išdžius, negu kas jų pilį galės išardyti.

Aplink visą miestą išvedė aukštas akmens sienas ir tokias storas, jog jomis galėjo važiuoti greta dvylika vežimų, kiekvienan vežiman po keturis arklius pakinkius. Jie manė, kad tokių sienų ir gausingiausi priešai negalės išgriauti ir nėra pasauly tokios galybės, kuri juos, tam mieste užsidariusius, galėtų nugalėti.

Kadangi žmonės, tam mieste gyveną, buvo labai turtingi, tai kiekvienas jų norėjo pasistatyti akmens rūmus, tokius tvirtus kaip toji pilis, kuri stovėjo pačiam miesto vidury. Statė ir prisistatė sau tokių rūmų, kiek tik jų tilpo miesto sienose.

Tas miestas buvo ežero saloje. Ežeras buvo labai didelis, kraštai jo buvo liūnais užėję, pakraščiai pelkėmis pavirtę, o tose pelkėse buvo daugel šaltinių, todėl jos net šalčiausiąją žiemą neužšaldavo, ir todėl į tą miestą niekas negalėjo patekti, kas tikro kelio nežinojo. O žinojo jį tik miesto gyventojai.

Bet ežero saloje žemė, nuolat vandens atskiedžiama, negalėjo ilgai išlaikyti tokių sunkių miesto pastatų, ir todėl ėmė jie visi — ir pilis, ir sienos, ir dideli miesto gyventojų rūmai — vis labiau ir labiau žemėn grimzti. Nusigando gyventojai ir nutarė iš to miesto išsikraustyti, kol dar jis visai nenugrimzdo, ir sumanė, kad jų vėl tokia nelaimė neištiktų, pasistatyti dabar sau miestą ant aukštų kalnų. Surado tokius kalnus ten, kur dabar Liškiavos piliakalniai. Persikraustę ten, ėmė skubiai statyti ant vieno kalno didelę pilį, o ant antro — miestą. Bet nesuspėjo dar tos pilies ir miesto baigti, kai jų gausūs priešai, sužinoję apie jų nelaimę, surinko tokią didelę kariuomenę, kokios iki tol niekas nebuvo matęs, ir puolė visomis jėgomis, kol dar naujas miestas ir pilis nebuvo baigti. Ilgai jie gynėsi, ilgai kovojo, bet tose kovose atsilaikyti negalėjo tokiems gausiems priešams, ir žuvo visi, kam nepasisekė pasprukti ir tamsiose girių gelmėse pasislėpti.

 

UPYTĖS ŽEMĖS PADAVIMAI.

ČIČINSKAS

ČIČINSKO KALNAS.

Upytėje, kur dabar Čičinsko kalnas, seniau buvo bala Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jis užsigeidė pasistatyti rūmus toj baloj ir liepė savo baudžiauninkams sunešti po rieškutes žemių kalną. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius gražius rūmus.

Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis į jį šaudydavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką liepia žindyti. Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią, o nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Vieną kalėdų rytą Čičinskas jojo į bažnyčią. Prieš išjodamas jis susibarė su pačia. Čičinskas tarė pačiai:

— Kad tu nueitum skradžiai žemę! Pati jam atsakė:

— O kad tave perkūnas šiandien nutrenktų!

Kai jis jojo į bažnyčią, perkūnas jį pykšt ir užmušė. Dvaras ėmė skęsti ir skendo septynerius metus. Visus tuos septynerius metus girdėdavo žmonės gaidžius giedant jaučius baubiant. Toje vietoje, kur buvo rūmai, dabar yra dvi kūdros.

Kai Čičinską perkūnas užmušė, jį norėjo palaidoti, bet žemė jo nelaikė, vis išmesdavo ant viršaus. Tik po daugelio metų jį užkasė.

čičinskas jono dailideno

 

*

Naujamiesty gyveno du broliai Debeikiai, abu kriaučiai. Vienas — Dominykas, kitas — Juozas. Jie visur siūdavo po sodžius. Kartą Dominykas Debeikis siuvo Tarnagalos sodžiuj. Buvo gegužės mėnuo. Pusdienėlį, dar su saule, ėjo jis į Vilkelius. Eidamas pro kalną, susitiko senelį. Tas jo paklausė:

— Ar buvai ant to kalno? Kriaučius atsakė:

— Mažas būdamas buvau, o dabar daugiau nebuvau. Senelis sako:

— Tai eikim dar pažiūrėt!

Kriaučius su seneliu nuėjo. Senis vedė vedė ir įvedė į tokį urvą, į tokius pakajus. Tuose pakajuose degė smalinės žvakės. Visi tų pakajų gyventojai klausė:

— Iš kur tas svečias? Iš kur tas svečias? Grįžtant senelis liepė jam nusikabinti rožančių ir sukti

aplink save. Jį užpuolė piktos dvasios, bet jis suko rožančių, ir niekas nepriėjo. Bet kai jis išėjo iš kalno, buvo visas nudraskytas. Liko tik marškinių apykaklė ir kelnių juosmuo. Kriaučius sugrįžo pas tą žmogų, kur siuvo, pas Joną Milinį. Tas jį aptaisė, aprėdė. Rytą rado tuos jo sudraskytus drabužius tartum suskustus. Dar rado knygą ir knygoje penkis rublius.

Kai Debeikis grįžo iš urvo, jam pasakė: „Už septynerių metų dar bus kitas toks atsitikimas.“ Ir iš tikrųjų per sukilimą iš Vaišvilčių apylinkės pražuvo žmogus, ir niekas jo nesurado.

*

Prie piliakalnio buvo ariamos žemės, o aplink bala, pieva. Būdavo, nuveda arklius vakare ir palieka ant kalno — tai jie prunkščia, nebūna. Kai ari, tai tik artyn — prunkščia, baidosi! Dažnai ariant ir plūgą išmeta iš vagos.